_    Churma (persimonas)  kilusi iš Kinijos bei Japonijos, persimonas  virgininis- iš Amerikos. Įvairių  šaltinių  duomenimis, atlaiko  27-37 laipsnius  šalčio. Medis užauga 5-10 metrų  aukščio, gyvena  100-150 metų. Žydi gegužės  pabaigoj, prinoksta rugsėjį-spalį ne vienu laiku. Dera kasmet ir gausiai,iki 200 kg  nuo vieno medžio. Šaknys  gilios, bet  aukšto gruntinio vandens nebijo.  Neprinokę vaisiai dėl tanino rūgšties traukia burną. Pastovėję prinoksta (paspartinti procesą galime padėję šalia prinokusių obuolių, bananų.Sklindantis etilenas paveiks churmą). Dar vadinama sharona, persimona, kaki. Joje yra 40%cukrų, vitaminų C ir A, daug kalcio ir fosforo. Vartojama šviežia, dedama į vaisių mišinius,džiovinama, apdorojama termiškai, daromi vynai, likeriai. Gerina virškinimą, rekomenduojama sergantiems kepenų ir inkstų ligomis. Manoma, kad skatina vaisingumą.

 
_ĄŽUOLAS  RAUDONASIS
 
_Tai visžalis,  krūmas, pavasarį žydintis ryškiai geltonais žiedais, o
rudenį apsipilantis mėlynomis uogytėmis.  Geriausiai kartu sodinti ne mažiau kaip 2-3 mahonijas.
_Apie mahonijų atsparumą šalčiui sodininkai kalba įvairiai. Vieni sako,
kad lietuviškos žiemos joms visai nebaisios, kiti tvirtina, kad Vilniaus ir Utenos rajonuose mahonijos nuolat apšąla. Treti įsitikinę, kad mahonijų atsparumą lemia jų kilmė. Kilusios iš šiaurinių Amerikos rajonų pas mus neiššąla, iš pietinių – per žiemą šiek tiek nukenčia. Suaugę augalai šalčiui atsparesni už jaunus ir mūsų žiemų nebijo. Mažus augaliukus pirmus 2-3 metus reikia kruopščiai uždengti lapais ir eglišakėmis.
Mahonijos pakenčia pavėsį, bet gražiausiai atrodo saulėtose vietose.
Tuomet auga tankios ir sveikos. Mėgsta šviežią, nesupuolusią ir
puveningą dirvą, pakenčia užterštą miesto orą ir karpymą. Žydi pernykščiai ūgliai, jų negalima nenupjauti daugiau negu per pusę. Sodinama 40-50 cm gyliu. Sausoje smėlėtoje žemėje jos dažniau apšąla. Persodintos vėlų rudenį nespėja prigyti ir žūva. Mahonijos labai dera su rožėmis, anksti žydinčiomis svogūninėmis gėlėmis ir japoniniais svarainiais. Jos gražiai atrodo tarp akmenų, prie namo sienos ir betoninių tvorų.
 
_Daugiametis, 2-6 m aukščio krūmas arba nedidelis (iki 10 m aukščio) medis, dekoratyvinis, vaistinis, nuodingas. Jaunų šakų žievė žalsva su daug tamsių karpučių, stiebų ir senų šakų - pilkai ruda, sueižėjusi. Šerdis balta ir minkšta. Lapai kotuoti, neporomis plunksniški, lapelių kraštai dantyti; sutrinti lapeliai nemaloniai kvepia. Žiedai gelsvai balti, kvapūs, susitelkę plačiomis skėtiškomiis kekėmis. Vaisius - uogos pavidalo juodas kaulavaisis (su 2-4 kauliukais).
_Vaistams vartojami šeivamedžio vaisiai (fructus Sambuci), žiedai (Flores Sambuci) ir žievė (Cortex Sambuci). Žieduose yra glikozido sambunigrino, eterinio aliejaus, gleivių, rauginių medžiagų, org. rūgščių, vitamino C, rutino. Vaistinei žaliavai skinami visai išsiskleidę žiedai be žiedkočių. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje iki 40-50 laipsnių temperatūroje. Žaliava tinkama vartoti 3 m. Žiedų užpilai slopina uždegimą, skatina prakaitavimą, šlapimo išsiskyrimą. Jo geriama sergant gripu, kvėpavimo takų, inkstų, šlapimo pūslės uždegimu, taip pat juo skalaujama
skaudanti gerklė. Liaudies medicinoje žiedų užpilo kompresais gydomi
nudegimai, pūliuojančios žaizdos, furunkulai. Uogos renkamos tik visiškai prinokusios, rugpjūčio-rugsėjo mėn., ir džiovinamos džiovyklose 50-60 laipsnių temperatūroje. Išdžiūvusių vaisių minkštimas turi būti tamsiai raudonas, silpno malonaus kvapo, saldžiarūgštis. Šeivamedžio vaisius žmonės vartoja ir kaip
kulinarinius dažus. Žievė lupama pavasarį, balandžio-gegužės mėn., nes
tuomet lengviausiai atsiskiria nuo medienos